Sietynas. Bizantija. VI a.

Niekas žmoguje taip giliai nesimbolizuoja Dieviškosios Trejybės esmės, kaip poetinės kūrybos aktas, kur, kaip žinoma, tai tematinis pradas pereina į formalinį, tai formalinis į tematinį – kas sudaro iliuziją, jog formalinis pradas nori pasakyti apie savo santykį su tematiniu tą patį, ką ir Kristus apie savo Dangiškąjį Tėvą: "Aš ir Tėvas Viena esame", – o tas Viena negali būti niekas kita, kaip Šventosios Dvasios esmė. Kalbėdamas apie mistinį tematinio ir formalinio prado susiliejimą, kurį Hölderlinas apibūdino žodžiu "hybris", turėjau galvoje pirmoje vietoje to paties Hölderlino eilėraštį "Geh unter, schone Soune", kur šios idėjos įsikūnijimui taip gražiai panaudota vokiečių kalbos specifika – ne tiek pati vokiečių kalba, kiek jos specifika, kuri kaip reta pailiustruoja, kaip tematinis kilimo ir kritimo vienumas – "Mir gehst du frendlich unter und auf, o Licht", kur "gehst" sujungia į vieną "unter" ir "auf" – pailiustruojamas arba, tiksliau, konkretizuojamas trečiojo posmo pakilumu, nejučiom pereinančiu į lėtą ketvirtojo posmo nusileidimą, užsibaigiantį paskutine eilute, kurios uždūstančiai intonacijai išreikšti skaitančiajam vos beužtenka kvapo. Tarp kitko, šitas eilėraštis simbolizuoja ne tik "Aš ir Tėvas Viena esame" paslaptį, bet ir mistinę "Žodis tapo kūnu" paslaptį, kas ir turėtų patvirtinti, jog abi šios paslaptys yra viena kitos variantas arba, tiksliau, viena kitos papildymas, liudijantis apie tos Paslapties dinamiškumą ir apie tai, jog Tėvas yra absoliutinės būties principas ir giliausia esmė, o Sūnus – tos esmės įsikūnijimas per žmogų, t. y. pati ta absoliutinė būtis. Tik šitų dviejų paslapčių bendrumo šviesoje tėra suprantamas dviejų tokių paradoksalių Kristaus teiginių poetinis organiškumas: "Aš ir Tėvas Viena esame" ir "Tėvas yra didesnis už Mane".

P. S. Kalbant apie dviejų kūrybos pradų – tematinio ir formalinio – hybris, nereikia užmiršti tokio esminio jungiamojo efekto dviejose pirmosiose trečiojo posmo eilutėse, kur susižavėjimas saule taip netikėtai susilieja su Diotimos susižavėjimu ją pažinti, o toks, rodos, stilistiškai blankus ir neišraiškingas žodis "Liebe" (meilė), geriausiai išreiškiąs Dieviškosios būties esmę, įgyja neįtikėtiną jėgą, polėkį ir išraiškingumo drąsą.

*

Kūrybiškai pasisavinti svetimą mintį – kartu jau reiškia atiduoti skolą tam, iš ko esi pasisavinęs. Ne veltui gi sakoma, kad talentas gali pasimokyti tik iš didesnio už save, o genijus – ir iš mažesnio.

*

Tikra – pagilinta ir nuskaidrinta – logikos esmė tėra prieinama tik tiems, kurie turi tokį pat pagilintą ir nuskaidrintą poezijos pajutimą. Lygiai taip, kaip ir pilnutinė vyriškumo galia nėra prieinama tiems, kurie kaip reikiant nėra pajutę skaistaus ir švento moteriškumo.

*

Geras poetas gali akistaton žodžius taip suvesti, kad jie galėtų pateisinti vieni kitus, būdami iš pažiūros nepilnaverčiai – pilnavertiškai atsverti vieni kitus, čia glūdi meninio žodžio kaip tikslaus nepataikymo esmė.

*

Prie poezijos visų paslapčių reikia prieiti dalykiškai, bet ne grubiai materialiai. Prisimenu ta proga vieno vargšo žydelio pasakojimą lageryje apie tai, ką jis jautė netrukus po operacijos, kada jam amputavo visus rankos pirštus – jis negalėjo atsikratyti įspūdžio, kad tuos pirštus dar tebeturi ir net norisi jais ką nors pačiupinėti. Šitokių jau nebematerialių pirštų reikia Kančios ir Prisikėlimo misterijai apčiuopti, nes tam, kad pagautum Evangelijos poeziją, reikia kur kas didesnio subtilumo negu to, kuriuo pagaunama Mozarto poezija.

*

Mene būtinai reikalingas profesionalumas, bet pačios aukščiausios rūšies profesionalumas – nusivalęs nuo paties savo profesionalumo. Tikruoju meno profesionalu gali būti ir tikras krikščionis, mokęs įžvelgti Apvaizdos ranką istorijos eigoje arba ir šiaip paprastų žmonelių likimuose – jei ne kaip menininkas kūrėjas, tai bent kaip žiūrovas.

*

Kiekvienas aktyvus kūrėjas turi turėti savyje ir potencialų priėmėją (žiūrovą, klausytoją, skaitytoją) kaip antrąją – pasyviąją – savo žmogiškosios ir poetiškosios esmės pusę.

*

Kūrybinio akto brangumas – kalbant mūsų laikų grubia terminologija – matuojamas dramatinės įtampos galingumu. Viduramžių mene tas dramatizmas buvo – tiesa, nepakankamai sąmoningai – jaučiamas kaip normali žmogaus kūrybinės egzistencijos būsena. Kad toji būsena būtų visiškai pilnai pajusta ir įsisavinta, ji turėjo pamažu pereiti per savo kraštutinę fazę – tragizmą. Klasikiniame modernizme – pradedant nuo Dantės ir Giotto – tragizmas tvyrojo kaip grėsminga galimybė (pvz., kad ir mūsų Glaubitzo Šv. Jono fasade), o tikrajame modernizme (tapyboje – nuo impresionizmo) jis apsinuogina kaip neišvengiama būtinybė (pvz., Dalķ "Paskutinė vakarienė").

Tik perėjęs šitokį apsivalymo katarsį viduramžių menas vėl atgaus savo išgrynintąjį "aš" – kitaip sakant, modernusis menas plačiąja prasme – nuo Giotto iki abstrakcionistų ir vėlesnių – vėl sugrįš prie viduramžių meno, bet sugrįš ne tuščiomis rankomis, o su septynių dešimtmečių patirtimi, ką iš dalies pastebime Rouault ir Gaudķ kūryboje.

* sTrinta Paradingcutebaresexslaves Pt All Albums Artist33 David Arkenstone Parading Cute Bare Sex Slaves Šiaurės Atėnaib Sex Bare Slaves aTrinta Paradingcutebaresexslaves Pt All Albums Artist33 David Arkenstone Parading Cute Bare Sex Slaves Šiaurės Atėnaii Sex Sex p p Sex Slaves